Kas būtų, jeigu Saulė dingtų? Taip staiga imtų ir pavogtų ją kas... Aštuonias minutes ir kelias sekundes gyventume nieko nepajusdami, nieko nenutuokdami, jog kažkas katastrofiško įvyko. Kad kažko jau nėra.
Ar ne taip būna tarp žmonių? Ar ne taip žmonės nieko nepastebi net būdami šalia, kvėpuodami vienas į kitą? Tarsi atstumas tarp kits kito būtų pusantro šimto milijonų kilometrų - būtent tiek, kiek iki Saulės.
---
Jį „pavogė“, bet šviesa iš jo dar vis sklinda, nors Jo jau nebėra. Kitokia šviesa. Šviesa, netampanti praeitimi. Šviesa, liekanti daugelio širdyse.

Pavasaris

Idant tikėjimas mumyse niekuomet neišblėstų.

„Pavasaris“, - taip sakė kalendorius,
O užklojęs žemę sniegas tiktai kvatojos.
Laimei - netikėjau.

„Pavasaris“, - kartojo kalendorius,
Bet vis nelietė juodos žemelės kojos.
Gaila - taip tikėjaus.

„Pavasaris“, - jau šaukė kalendorius,
Bet saulė vangiai artinosi kelt artojaus.
Pavargau tikėti.

„Pavasaris!“, - sugriaudė griaustinis
Ir kaipmat visa gamta ant kojų stojos.
Kaip galėjau netikėti?!