Palaimingiau duoti, negu imti.

2013 m. gegužės 17 d., penktadienis

Batraiščiai

Kelionė prasidėjo kaip ir kiekvieną rytą, vos tik atsikėlus. Išlipau iš savo dviaukštės lovos, nusiprausiau, pavalgiau, išsivaliau dantis ir išskubėjau į fakultetą - kone kasdienė rutina. Ėjau kaip visada - greitoku žingsniu, bet tuo pačiu nepraleisdamas pro akis to, kas aplink: į paskaitas ir darbus skubantys žmonės, svyruojantys medžiai, šlamenantys savo ką tik išskleistus lapus, per judrų, asfaltuotą taką šliaužianti didelė sraigė (įdomu, ar jai pavyks įveikti trasą - gaila neturiu tiek laiko).
Retas dalykas, kad mane, žygiuojantį savu žingsniu, kas nors pralenktų. Tačiau, būtent šį rytą, pusiaukelėje, mane pralenkė iš pažiūros įdomus, optimizmu ir gyvybe trykštantis jaunuolis. Tai matėsi iš jo ramiai greitos eisenos ir iš šypsenos neapleidžiamo veido. Bet, tiesą sakant, ne jo būdas, ar tas faktas, jog jis mane pavijo ir pralenkė, atkreipė mano dėmesį. Jo batraiščiai... Jie nuolat atsirišinėjo. Niekad nebūčiau pamanęs, kad būtent šis aprangos elementas sukels manyje gilius minčių apmąstymus ir asociacijas. Niekad.

Kiekvienas jugi turime batus, kurie suveržiami šiais įvairių spalvų ir ilgių šniūreliais. Juk nuostabu, kai jie puikiai užrišti, kai nereikia baimintis, jog beeinant ims ir atsiriš. Bet, kas jei jie atsiriša? Tada, be abejonės, rizikuojame juos užminti ir pargriūti, susižeisti. Paralelės galime ieškoti kiekvieno mūsų gyvenime. Nors, žinoma, tai, apie ką kalbu, ir yra gyvenimas. Deja, kalbu apie gyvenimą iš gilesnės perspektyvos. Gyvename puikiai, su džiugesiu širdyje, kuomet mūsų norai pildosi, kuomet mus aplanko sėkmė, kuomet mūsų sielos ramios (batraiščiai puikiai surišti), bet, tuo pačiu, nusimename, nusiviliame, kai mums nepavyksta, kai nepasiekiame tikslo, kai kitiems viskas klojasi kur kas geriau nei pačiam, kai prarandame mylimą žmogų. Jugi tuomet mūsų „batų raišteliai“ atsirišę, laisvai tabaluojasi į šonus, keldami grėsmę patiems. Laimei, vos tik jiems atsirišus, visada galime juos užsirišti. Taip tarsi vėl naujai atgimti. Žinoma, šiam atgimimui būtinos dvi sąlygos: sustoti ir pasilenkti. Kartais sustoti būna sunku, nes net neturime tam laiko. Vis skubame ir bėgame, neatsigręždami atgal. Kartais pasilenkti būname per daug išdidūs: neįsiklausome į kitų patarimus, nepriimame ištiestos draugo rankos, tariamės viską moką ir galį patys. Bet tuomet jau dalimi kojos miname batų šniūrelį...

Reikia išmokti sustoti, reikia išmokti pasilenkti, nes kitaip nebus jokio rezultato. Tik pabaiga. Mano, tavo kelionės pabaiga.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą