Dainelė

Lengva kaip plunksnelė
Atskrido dainelė.
Šilta kaip vilnelė - 
Nurodė man kelią.

Skaisti kaip saulelė
Pamojo smilgelė.
Gaivi kaip vėjelis -
Apsuko galvelę.

Tyra kaip padangė
Plasnojo paukštelė.
Jos tylią dainelę
Išgirdo širdelė.

Lengva kaip plunksnelė
Atskrido dainelė.
Šilta kaip vilnelė - 
Nurodė man kelią...

Krantas

Pakeltos laivo burės
Ir toliai svetimi;
Kas buvo ant krantinės,
Liks amžiams užmiršti.

Klajūnės aukštos bangos
Šypsosis iš toli;
Kas jautė jūros skonį,
Būs budrūs mintimi.

Sirenų skambios dainos
Kvies šokiui poromis;
Kas gimė odisėjais,
Netaps praeitimi.

Nakties giliam šešėly
Švies žvaigždės viltimi;
Kas troško būt pasauly,
Ras krantą širdimi.

Arrivederci

Uždengtos pirštais šios akys,
Širdis abejingumo pilna.
Jaučiu - krintu kaip Ikaras
Ir skęstu tyloj tarsi banga.

Paverstos kelios vyno taurės,
Dėmė audiny užslėpta.
Nekapstau - nėra tame prasmės
Ir nusvyra šita galva.

Ištiestos pagalbos rankos
Siūlo rinktis: likt čia ar keliaut.
Jaučiu - vėlei dygsta sparnai
Ir tyliai meldžiu dangaus atleist.

Išdabintos sumirga svajonės,
Vaškas neketina ištirpt.
Sušunku - arrivederci terra!
Ir jau nebebijau nukrist.

Tarp dviejų pasaulių

Tarp dviejų pasaulių
Kilo karas.
Žemė klojo dangų -
Siautė badas.

Tarp dviejų pasaulių
Pasiklydo vaikas.
Jo auksinio verksmo
Negirdėjo niekas.

Tarp dviejų pasaulių
Dingo laikas.
Tarsi stabą skaičių
Gerbė šmėklos.

Tarp dviejų pasaulių
Aušo rytas.
Mintys vijo lietų -
Nyko lažas.

Tarp dviejų pasaulių
Vis dar kybo kardas.
Nenuleiski rankų,
Net jei būtų galas.

Agotos duona

Šalčio surakinta ir iškankinta
Po truputėlį skyrėsi žemė.
Džiaugsmais pasitikta ir išsiilgta
Kilo vaiski pavasario saulė.

Vėjo nugainiotas ir išprašytas
Horizontą apleido debesis.
Giesmėm apipintas ir išdabintas
Suošė, subangavo pamiškys.

Mamos išmokintas ir pastūmėtas
Pamažu aukštyn stiebėsi daigas.
Lietaus suvilgytas ir pamylėtas
Brendo ir keitėsi tarsi veidas.

Perdėm išauginta ir išdalinta
Namus pasiekė gardi duona.
Delnuos išsūpuota ir išnešiota
Apsigyveno širdy kaip Agota.

Trys laumės

Raudoniu nusidažė jaunos mintys,
Supuvo amžiais brendę linai.
Nebeišlaikė naštos eglės šaknys,
Ėmė griūti upeliūkščio krantai.

Padange nuplasnojo liesos gulbės,
Dvelkė maro kvapas šalimais.
Nebeskubėjo teptukas piešt saulės,
Dingo miestas visam po ledais.

Medumi pakvipo raudonos tulpės,
Sklendė kregždės ore ratilais.
Nebesijuokė pagautos trys laumės,
Rimo kėslai, mosavę kardais...

Tėvynės aidas

Neliečia vėjas vėliavų,
Kodėl gi taip ramu?
Nejaugi laisvės simbolių
Pridygo su kaupu?

Laisva šalis - laisva mintis,
O jeigu ne - tikra žūtis.
Nors kartais artima griūtis,
Patriote lieka atmintis.

Atminti teikis, nors tai ir praeitis,
Likimo vingis ar Dievo patirtis.
Bet, jei jokios prasmės tu nematai,
Žinoki - protėvių nebetekai.

Tad laisvės bangai nusiritus,
Nubusti, broli, stenkis iki ryto.
Mirties ir skausmo kvapui dingus,
Aidės Tėvynės varpas ding ding do...

Meilės magas

Nukrito medžio lapas -
Kažkur užgeso styga.
Nukrypo priešo takas -
Kažkur atgijo taika.

Pradingo amžių raktas -
Kažkur suliepsnojo aušra.
Suklupo meilės magas -
Kažkur neiškrito dama...

Rašau mintis...

Mintis... Ar ir tu kažką pagalvojai? Tikriausiai būtų keista, jeigu ne. Nors... ką gali žinoti, pasaulis keičiasi, su juo ir aš, ir tu. Bet aš... aš vis dar mąstau. Parimstu prie juodo stalo, ant kurio padėtas baltas popieriaus lapas, tarsi vis laukiantis, kol galės išsiurbti mano visą gyvenimą. „Nesulauksi“, - naiviai pagalvoju... Iš tiesų, aš naivus... Bet juk laikas nelaukia, norom nenorom žmogų ima ir keičia. Prideda vieno, atima kitko. Gyvenimo receptas...
Grįžkime prie prieš keletą sakinių palikto popieriaus lapo. Jau grįžai? Taigi, susimąstau... Gal visgi šis popieriaus gabaliukas yra vertas turėti dalį su manimi... Būtent! Popierius be raidžių būtų tik tuščias popierius, be jokios gyvybės, o mintis be popieriaus sudžiūtų lyg sausros nepakėlęs medis. Galbūt todėl imu ir rašau... Rašau (tarsi sėju dirvon sėklą).., o mintis auga ir bujoja... Ar jauti? Juk jauti... Aš vis naiviai viliuosi, bet rašau... rašau mintis...

Širdis

Ak, kokia pilnatis...

Kolei žemėj naktis;

Kolei žmoguj širdis -

Kokia jojo lemtis?

Ak, kokia išmintis...

Kolei žemėj naktis;

Kolei audroj lemtis -

Kokia paliks širdis..?

Gyvenimo pradžia

Parklupau už akmens užkliuvęs,
Supratau, jog ne čia pakliuvęs.
Kaip savyje vis dar rast jėgų,
Kaip gyventi toli nuo savų?

Bet laikas bėga, linksta užu kalnų,
Taip ir mano svajos gimsta be namų.
Žengiu tolyn nors ir kaskart sunku,
Stovėti nėr kada - per daug niūru...

Troškimai

Aš trokštu rytmečio aušros, saulėtos kančios,
Gyvenimo vėsos ir minties laisvumo.
Aš trokštu amžino peties grublėto medžio,
Širdies šilumos ir ateities tikrumo.

Aš trokštu krintančios žvaigždės, gyvenimo lemties,
Pražydusio jurgino ir jausmų kilnumo.
Aš trokštu Tavojo artumo, trykštančios versmės,
Beprotiško švelnumo ir mirties kantrumo.

Aš trokštu...

Ar tu..?

Ar tu girdi - pasaulis kalba
Tyra giesme ankstyvojo paukštuko?
Ar tu matai - pasaulis siunčia
Lelijos žiedą, apverktą lietučio?

Ar tu jauti - pasaulis dreba,
Kuomet galvoji tik apie save?
Ar tu žinai - jugi tai kančia,
Tyliai pasislėpusi sode..?

Pabaiga

Nebetirpsta sekundės laiko tėkmėj,
Širdis paliauja - nepajėgia kalbėt.
Sustingsta viskas ligi žemės pakraščių
Tik vienas klausimas dar slegia iš tiesų.

Diena keis naktį ar jau pabaiga,
Kuomet nelieka vilties kaip tada..?
Bet kai viskas lekia savąja vaga,
Supranti - to jau nebebus niekada...

Kada nors...

Kada nors, kai garsas nuo šalčio sudrebės,
Kuomet spindulys apsvaigęs nebeatskries,
Aš pakilsiu į dangų, tą beribį mėlį,
Kur visas pasaulis nutolęs tiktai aidės.

Aš kilsiu, neatsigręšiu, lyg žaibas skriesiu,
Savo tyrąsias akis atmerkęs švytėsiu,
O amžinajam rytmečiui brėkštant,
Didžias tiesas atskleisti pradėsiu...