Keista šalis

Nėr jokio suraukto veidelio toj šaly,
Tik šypsenos, pagautos svaigulio dienų.
Netgi dūzgesio, kurs girdėti avily - 
Net ir to nėra - ramybė čionais širdžių.

Nebuvęs, nei viešėjęs toj keistoj šaly,
Bet daug girdėjęs, daug kur skaitęs apie ją.
Tiesa - bandžiau nekart šią rast žemėlapy,
Kol supratau: nėra josios tenai, nėra.

Ak kaip norėtųsi nulėkti ten, pajust
Tą nemirtingą tylą, prisėst ant kelmo,
Valandėlę vieną, antrą žvelgt į tolį,
Kolei patekės nakties danguose mėnuo.

Bet, ar tikrai verta, ar bent kiek prasminga
Svajot ir jaust, kaip širdis perdėm apsąla
Nuo vienos stiklinės gaivinančio vyno,
Idant suvirpinčiau savo laimės stygą.

Čiuožikas

Kaip gera, kai stipriai užlyja
Ir po to dvelkia gaivumu.
Atrodo, jog gamta atgyja
Ir visur taip šventai ramu.

Kaip mėgstu kantriai stebėti
Balas maitinančius lašus.
Kas kartą noris juos lydėti,
Pabūt su jais lig pabaigos.

Kokia nuostabi ta akimirka,
Kai ritasi bala banga.
Juk jai sukelt pakako lašo - 
Mažyčio, vieno, nesunkaus.

Tatai čiuožikas išsigandęs - 
Juk iššūkis įveikt bangas.
Dangus jau švinta jojo labui,
Ramybė apima balas.

Batraiščiai

Kelionė prasidėjo kaip ir kiekvieną rytą, vos tik atsikėlus. Išlipau iš savo dviaukštės lovos, nusiprausiau, pavalgiau, išsivaliau dantis ir išskubėjau į fakultetą - kone kasdienė rutina. Ėjau kaip visada - greitoku žingsniu, bet tuo pačiu nepraleisdamas pro akis to, kas aplink: į paskaitas ir darbus skubantys žmonės, svyruojantys medžiai, šlamenantys savo ką tik išskleistus lapus, per judrų, asfaltuotą taką šliaužianti didelė sraigė (įdomu, ar jai pavyks įveikti trasą - gaila neturiu tiek laiko).
Retas dalykas, kad mane, žygiuojantį savu žingsniu, kas nors pralenktų. Tačiau, būtent šį rytą, pusiaukelėje, mane pralenkė iš pažiūros įdomus, optimizmu ir gyvybe trykštantis jaunuolis. Tai matėsi iš jo ramiai greitos eisenos ir iš šypsenos neapleidžiamo veido. Bet, tiesą sakant, ne jo būdas, ar tas faktas, jog jis mane pavijo ir pralenkė, atkreipė mano dėmesį. Jo batraiščiai... Jie nuolat atsirišinėjo. Niekad nebūčiau pamanęs, kad būtent šis aprangos elementas sukels manyje gilius minčių apmąstymus ir asociacijas. Niekad.

Kiekvienas jugi turime batus, kurie suveržiami šiais įvairių spalvų ir ilgių šniūreliais. Juk nuostabu, kai jie puikiai užrišti, kai nereikia baimintis, jog beeinant ims ir atsiriš. Bet, kas jei jie atsiriša? Tada, be abejonės, rizikuojame juos užminti ir pargriūti, susižeisti. Paralelės galime ieškoti kiekvieno mūsų gyvenime. Nors, žinoma, tai, apie ką kalbu, ir yra gyvenimas. Deja, kalbu apie gyvenimą iš gilesnės perspektyvos. Gyvename puikiai, su džiugesiu širdyje, kuomet mūsų norai pildosi, kuomet mus aplanko sėkmė, kuomet mūsų sielos ramios (batraiščiai puikiai surišti), bet, tuo pačiu, nusimename, nusiviliame, kai mums nepavyksta, kai nepasiekiame tikslo, kai kitiems viskas klojasi kur kas geriau nei pačiam, kai prarandame mylimą žmogų. Jugi tuomet mūsų „batų raišteliai“ atsirišę, laisvai tabaluojasi į šonus, keldami grėsmę patiems. Laimei, vos tik jiems atsirišus, visada galime juos užsirišti. Taip tarsi vėl naujai atgimti. Žinoma, šiam atgimimui būtinos dvi sąlygos: sustoti ir pasilenkti. Kartais sustoti būna sunku, nes net neturime tam laiko. Vis skubame ir bėgame, neatsigręždami atgal. Kartais pasilenkti būname per daug išdidūs: neįsiklausome į kitų patarimus, nepriimame ištiestos draugo rankos, tariamės viską moką ir galį patys. Bet tuomet jau dalimi kojos miname batų šniūrelį...

Reikia išmokti sustoti, reikia išmokti pasilenkti, nes kitaip nebus jokio rezultato. Tik pabaiga. Mano, tavo kelionės pabaiga.

Vaizdai

Vaizdai... Kiek daug gyvenime vaizdų -
Akis užmerkti darosi sunku;
Pralėkt, praeit kaskart skubiai turiu,
Vis norisi sugrįžt, sustot prie jų:
Žiedai sakurų, vyšnių, obelų,
Žali lapeliai medžių pakelių,
Gandrų pulkai beieškantys varlių
Bei mažas vaikas prašantis mamos ledų.

Gražu - tiek daug aplink mane vaizdų,
Žydėti laimei šiandien bepigu.

Kas būtų, jeigu Saulė dingtų? Taip staiga imtų ir pavogtų ją kas... Aštuonias minutes ir kelias sekundes gyventume nieko nepajusdami, nieko nenutuokdami, jog kažkas katastrofiško įvyko. Kad kažko jau nėra.
Ar ne taip būna tarp žmonių? Ar ne taip žmonės nieko nepastebi net būdami šalia, kvėpuodami vienas į kitą? Tarsi atstumas tarp kits kito būtų pusantro šimto milijonų kilometrų - būtent tiek, kiek iki Saulės.
---
Jį „pavogė“, bet šviesa iš jo dar vis sklinda, nors Jo jau nebėra. Kitokia šviesa. Šviesa, netampanti praeitimi. Šviesa, liekanti daugelio širdyse.

Pavasaris

Idant tikėjimas mumyse niekuomet neišblėstų.

„Pavasaris“, - taip sakė kalendorius,
O užklojęs žemę sniegas tiktai kvatojos.
Laimei - netikėjau.

„Pavasaris“, - kartojo kalendorius,
Bet vis nelietė juodos žemelės kojos.
Gaila - taip tikėjaus.

„Pavasaris“, - jau šaukė kalendorius,
Bet saulė vangiai artinosi kelt artojaus.
Pavargau tikėti.

„Pavasaris!“, - sugriaudė griaustinis
Ir kaipmat visa gamta ant kojų stojos.
Kaip galėjau netikėti?!

Paralelė

Sustingusi žiema,
Kai pavasaris į nugarą
Alsuoja it žmogus,
Įveikęs varginantį darbą.

Pabudusi gamta,
Kuomet maži paukštukai saulėj
Čiulba tarsi žmogus,
Paėmęs vyno taurę rankon.

Įkaitusi diena,
Kai spinduliai, palietę žemę,
Šildo bemaž žmogus,
Pamilęs jauną tyraširdę.
 
Gaivinanti rasa,
Kai basos kojos prie žolės
Priglunda it žmogus,
Ištaręs: aš Tave myliu.

Spindesys

Žiūriu, kaip saulė skinasi taką pro medžius,
Kaip upė traiško geležinius ledo luitus.
O aš - toks niekingai mažas tarp platybių
Bandau surasti spindesį Tavų akių...